Lietui lyjant laimė kvepia stipriau

„Polina, aš noriu skirtis. Aš tavęs nebemyliu.“

Tik keli žodžiai, tačiau Polinos Frėmon gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ilgai nemąsčiusi, ji susikrauna daiktus ir, pasiėmusi ketverių metų sūnų, iškeliauja pagyventi pas tėvus. Pažada sau, kad neilgam – vos kol praeis išsiskyrimo sielvartas. 

Bet netgi po pusės metų Polina nesijaučia išgijusi: tą prakeiktą dieną ji vis iš naujo išgyvena mintyse, o skausmas žioji lyg atvira žaizda, kuriai niekuomet nelemta užsitraukti. Polina įsitikinusi, kad vyras ją vis dar myli, todėl nusprendžia griebtis paskutinio šiaudo: kiekvieną dieną mielajam Benui išsiųsti po laišką ir priminti, kokie nepaprastai laimingi jie buvo visą kartu praleistą laiką. Tik geriausius norus ir nuostabiausias praeities akimirkas neretai temdo nutylėti jausmai, paslaptys ir nuoskaudos, kurie verčiau niekuomet neiškiltų į paviršių.

„Grimaldi švelniai ir jautriai prabyla apie jausmus, kurių taip dažnai nedrįstame ar nenorime parodyti kitiems.“  - „La Provence".

„Dar kartą įsitikinsite, kad meilė ir liūdesys dažnai eina koja kojon.“ - „Romans français".

Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, šalia Bordo. Kiek save pamena, visuomet troško būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir netgi per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje, būdama aštuonerių. „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – antrasis Prancūzijos bestselerių autorės romanas lietuvių kalba. 2020 m. autorė užėmė antrąją vietą „Le Figaro/GfK" sudarytame prancūzų rašytojų, kurių knygų Prancūzijoje parduodama daugiausiai, dešimtuke.